slenksnis

sleñksnis sm. (2) J, Š, Rtr, NdŽ; A1885,15 žr. slenkstis: 1. SD290, N, [K], Pgg, Jnš, Žg Mūsų namų aukštas sleñksnis Pš. Mudvi atsisėdom an sleñksnio Mšk. Nebegaliu par sleñksnį kojos perkelt Lnkv. Ženga [vaikas] par sleñksnį kaip didelis Krš. Nesisėsk an sleñksnio, ba šunys pjaus Žml. Ožkiukas ant sleñksnio kabarkšt kabarkšt Šl. Klaupk prie slenksnio B.Sruog. Padėjai teip aukštą slenksnį, per kurį … negalima mūsų žmoneliams perlipti TS1904,5. Vanduo tekėjo iš tę po slenksniu bažnyčios BBEz47,1. ^ Reik [svečią] palydėti nons par sleñksnį, ka dienos neišneštų DūnŽ. Įeidamas į gryčią, ką turi tarp kojų? – Slenksnį Žg. 2. Ir aukštieji slenksnį (paraštėje viršutinę atveriją) jais (kraujais) aptepkite BB2Moz12,7. 3. Karalius laukė ant apatinio slenksnio trepų prš. 4. pavartė: Dar nevažiuok, aš išimsiu sleñksnį Kbr. Jis ant slenksnio vartų tur melstisi BBEz46,2.

◊ ant sleñksnio stovė́ti būti arti mirties: An sleñksnio jau stóvi – aštuoniasdešimt metų! Krš.

lẽtenas atsùkti ant sleñksnio mirti: Atsùksi lẽtenas an sleñksnio, i po visam DūnŽ.

per sleñksnį péržengti (péržergti DūnŽ) užeiti kur: Nėr páržengęs par bažnyčios sleñksnį Krš.